Nuo 2014 metų kiekvieną pirmąjį vasario sekmadienį švenčiama pasaulio cepelinų diena. Jos iniciatorius – JAV gyvenantis išeivis iš Lietuvos Jonas Vaičiūnas. Šią dieną visi raginami kartu su šeima gaminti ir skanauti cepelinus.
Lietuvoje cepelinai atsirado maždaug XIX ir XX amžių sandūroje, tikėtina, kad Žemaitijoje, kur jie atkeliavo iš vokiškosios Mažosios Lietuvos. Vėliau cepelinai tapo įprastu patiekalu ir kituose Lietuvos kraštuose. Cepelinai gali būti gaminami iš virtų arba žalių, tarkuotų bulvių ir mėsos, varškės arba grybų įdaro.
Cepelinai – lietuvių pasididžiavimas, tad sekmadienį, minint Pasaulio cepelinų dieną, nemažai jais gardžiuosis galbūt net ne vieną kartą. Dažnas viena ausimi girdėjo, kad panašius patiekalus gamina ir kitos tautos.
Bulvės ir mėsa – vienas dažniausių derinių įvairiuose kraštuose, tad nenuostabu, kad ne viena tauta sugalvojusi virtas bulves derinti su žaliomis ir tokį mišinį įdaryti. Tai ypač populiaru Vidurio, Rytų, Šiaurės Europoje.
„Lenkijoje galima rasti net tris pavadinimus, apibūdinančius tokį patiekalą: cepeliny, kartacze ir pyzy. Pirmieji du pavadinimai iš esmės apibūdina tą patį, tik patys lenkai mėgsta pabrėžti, kad cepeliny yra lietuviškas, o kartacze – lenkiškas patiekalas, o ir lietuviškieji savo forma labiau primena dirižablius. Tuo tarpu pyzy, nors gaminami iš tų pačių ingredientų, skiriasi savo forma – jie yra nedidučiai, maždaug 5 cm skersmens rutuliukai. Natūraliai juose būna mažiau mėsos, yra skirtumų ir dėl krakmolo naudojimo.
Į lietuviškus cepelinus ypač panašūs vokiški Kartoffelklöße, su kuriais paprastai ir siejama mūsų didžkukulių kilmė. Beveik identiškas receptas išplitęs ir dalyje Kanados – Akadijos žemėse gaminamas poutine râpée yra dažnas švenčių, ypač žiemos, palydovas.
Švedai savo virtų bulvių kukulius kroppkaka taip pat įdaro mėsa su svogūnais, tačiau tešloje naudoja ir kvietinius miltus, ruošia apvalesnius, mažesnius. Norvegai gamina ir valgo panašiai kaip kaimynai, tik jų raspeballer yra dar mažesni.
„Įdomybės prasideda pasižvalgius, su kuo skirtingos tautos juos valgo. Lietuvoje, Vidurio ir Rytų Europoje juos įprasta gardinti spirgučiais, sviesto padažu ar grietine. Tuo tarpu švedai juos, kaip ir mėsos kukulius, patiekia su bruknių uogiene. Norvegams jų kukulaičiai dažnai būna tik garnyras prie kiaulienos ar ėrienos patiekalų“, – didžkukulių įvairovę apžvelgia G. Urbonavičiūtė.
Lietuviams neįprasčiausi tikriausiai būtų akadų pasirinkimai: jie savo mėsa įdarytus virtų ir žalių bulvių didžkukulius poutine râpée derina su cukrumi, klevų sirupu ar konservuotais vaisiais. Kai kurie renkasi variantą su garstyčiomis, visgi saldūs palydovai yra populiariausi.
„Švyturio“ informacija
568 peržiūrų (-a)
O juk galėjo korespondentai pasidomėti, kurios Kretingos kavinės tą dieną vaišins lankytojus cepelinais, kurios ką įdomesnio siūlys.