Šiurpą kėlusį „namą vaiduoklį“ pavertė gražiausia sodyba Kretingoje

„Mes visai nesitikėjome tokio nuopelno, mums iki dabar tebėra „vau“, kaip čia taip įvyko, kas pastebėjo. Gal nuostabu ir todėl, kad sodybą kuriame dėl savęs, ne dėl kažko kito“, – sako gražiausios ir geriausiai besitvarkančios šių metų sodybos šeimininkai kretingiškiai Gražina ir Petras Galdikai, įvertinimo sulaukę per Derliaus šventę.

Vietos grožis nustelbė sklypo baisumą
Gražina ir Petras, šią vasarą atšventę savo santuokos 43-ejus metus, ilgą laiką gyveno daugiabutyje:
„Turėjome sodą, tuomet bent ten stengdavomės kuo dažniau ištrūkti, bet galėdavome atvykti padirbėti tik savaitgaliais. O iki kito savaitgalio jau viskas būdavo apaugę, tad to grožio tiek ir matydavom“.
Maždaug prieš 14 metų pasitaikė proga įsigyti kažką savo.

„Mums labai patiko vieta, netoli upės. Nors pats sklypas buvo baisus šabakštynas, kalvotas ir apaugęs krūmynais, o ten stovėjęs namas ne tik kad nebaigtas statyti, bet jau ir su sutrešusiu stogu, kaimynų buvo pramintas „namu vaiduokliu“. Kiti prisibijodavo ten ir eiti, neva, vaidendavosi. Niekas netikėjo, kad apskritai kažkas tą sklypą miško pakrašty kada nors nusipirks ir kad iš jo gali būti kas gero“, – pasakoja kretingiškiai.

„Kai pirkome sklypą, mums buvo nuostabiausia tai, kad nereiks į sodą važinėti. Vien ta mintis, kad turėsim kažką savo, mums kėlė neapsakomą džiaugsmą. Nes prieš tai ilgą laiką gyvenome daugiabutyje. O ten nepasireikši, tikrai buvo per ankšta. Ir mama vis mums sakydavo, kur jūs ten tarp keturių sienų susispaudę, kaip gandro lizde, net kojomis žemės nesiekiat. O kai turi savo kiemą, išeini, kas dieną matai tą gamtą, gali džiaugtis“, – šypsosi Gražina.

Jei užsimano, daro iš karto
Toliau savo prisiminimais dalinasi Petras: „Kai nusipirkome sklypą, buvo ruduo, tad svarbesnius darbus pradėti buvo kiek per vėlu. Mes apsižiūrėjom ir palikom viską iki kitų metų. Pavasarį nuardėm stogo likučius, atstatėm ir klojome naują stogą“.
Namą Galdikai statė maždaug ketverius metus, o aplinką ir patį kiemą tvarkyti ėmėsi tik pradėję čia gyventi. Iki tol vis dar gyveno daugiabutyje.
„Kieme irgi laukė daug darbų, viskas buvo išardyta, reikėjo įrengti lietaus kanalizaciją, įrengti drenažus“, – prisiminė šeimininkas.

Pats Petras visą gyvenimą dirbęs vairuotoju apie savo pomėgį plušti sodyboje aiškina taip: „Nuo pat mažens man patikdavo braižyti, projektuoti. Turbūt vis tiek yra kažkoks užgimimas žmoguje – tai, kas eina savaime. Ir vaikystės namuose pamatydavau, kad ką nors kieme ir namie galima būtų pakeisti, kad kažkas būtų geriau, patogiau, gal nėra kokios sistemos. O gal kelis dalykus padarius ji atsirastų. Tiesiog turiu tokį matymą. Taip ir dabar būna, kad kažkur atsisėdu, užsisvajoju, pasigalvoju, kad reiktų padaryti ir tada jau imuosi darbo.“
Ir Gražina čia pat paantrina vyrui, kad Petras jei jau užsidega kažkuo, tai nori čia pat greitai ir padaryti.

Akmuo, medis ir metalas
O savo sodybą esančią Kranto gatvėje (ji tikrai ant kranto, slėnyje žemiau teka Akmena) tvarko drauge, kaip patys sako, „viską nešiodami iš kampo į kampą“.
„Nunešam vazoną į vieną vietą, žiū – ten nelabai. Į kitą – va čia, abu sutariam. Ir taip viskas auga“, – pasakoja.
Ir kaip šiandien atrodo buvęs vaiduoklių namas? Praktiškai vidury sodybos įrengtas gražus tvenkinys, apsodintas gėlėmis ir šalia nedidelės kalvelės, lyg ant apvalaus pjedestalo, stovi laumžirgis.

Petras paatvirauja, kad laumžirgio pakojy visai ne pjedestalas, o jų pačių iškastas šulinys, kurį dėl statant kliudžiusio šaltinio, teko kažkaip maskuoti.
„Kadangi šalia buvo nedidelė kalvelė, praplatinome tvenkinį, o patį šulinį apdengėme. Nuvažiavau pas paminklininkus paklausti, ar neturi kokių atraižų, atskilusių akmenų. Jie man pamojo rankom, sako: „Tik rinkis“. Tuomet akmenimis papuošėme šulinį“, – pasakoja kretingiškis.
O ant jo puikuojasi kalvio meno kūrinys. Tas pats kalvis ant Galdikų namo šono nukaldino ir simbolinį giminės medį.
Petras atvirauja: „Akmuo, medis ir metalas. Toks derinys man prie širdies“.
Vyras atvirauja, kad kuriant sodybą sunkiausia buvo paviršiaus formavimas, nes nusipirkus sklypą jis nebuvo lygus, reikėjo rauti krūmokšnius, lyginti žemę – visur buvo kalvota.
„Dirbome dėl savęs, todėl viskas vyko natūraliai ir savaime. Neturėjom kažkokio plano, kas čia bus po 4-5 metų, tikrai ne“, – sako sodybos šeimininkas.

Mylėti ir mėgti gėles – ne tas pats
Gražina nuoširdžiai džiaugiasi gėlėmis, net jų vaikai juokauja, kad tėvų sodyboje neturi ką dirbti, tik uostyti ir vaikštinėti.
„Aš ir pati nežinau, iš kur manyje ši meilė augalams, gamtai. Pati visą gyvenimą dirbau buhaltere, tačiau labai myliu gėles, mėgstu grožį, bandau ir medelius pati karpyti, tai mano didelis hobis, – mintimis dalijasi „Švyturio“ pašnekovė. – Yra du tipai žmonių. Vieni sako, kad mėgsta gėles. Tai yra tie žmonės, kurie jomis grožisi ir skina, neša namo. Jiems gėlės patinka. O tie žmonės, kurie neskina gėlių, o gėrisi jomis ten, kur jos auga, jie myli gėles. O man skinti gėles gaila, man užtenka jomis grožėtis augančiomis kieme, todėl visada sakau, kad aš myliu gėles. Ir su augalais reikia kalbėtis, juos paglostyti, tuomet jie ir auga gražiai, ir žydi“.
Kūryba Galdikų sodyboje niekada nesibaigia. Šeimininkams ir dabar visokių naujų idėjų kyla.
„Ir iš nieko kartais gaunasi kažkas gražaus. Pavyzdžiui, neseniai norėjau arkos iš medžio, o mano vyras arką sumeistravo visai kitokią, bet ji man graži ir įdomi, kol kas tokios kitur nemačiau, todėl man patinka“, – pasakoja moteris.
„Patys esame nustebę tokiu apdovanojimu, nes viską kūrėme sau. Norėjom, kad gražu būtų mums patiems, kad galėtume kieme kavos atsigerti, gražioje aplinkoje. Kai padarė terasą, kad nelytų, kavą dažniausiai ir geriame čia. O prieš tai lauke buvo tik dvi kėdės ir skėtis nuo lietaus“, – prisimena Gražina.
Ir toliau pasakoja: „Mums lauke labiau patinka būti nei kambary. Vasarą tikrai daugiau laiko lauke praleidžiame nei viduje ir tik temstant einame namo. Gamta man suteikia energijos.“