Visa tiesa apie Petrikaičių kolumbariumus

Kiekvienas į šį pasaulį atėjome kaip individai, ir gyvenime ne kiekvienam duota savo prigimtį lengvai keisti. O gamtos dėsniai yra nepermaldaujami. Kaip ne kiekvienas iš mūsų galime dirbti aukštalipiais, nes svaigsta galva, taip, pasirodo, ne kiekvienam duota ir aukštoje valdžios kėdėje sėdėti.
Šis paprastas gamtos dėsnis net su kaupu pasitvirtino ir sprendžiant Petrikaičių kapinių kolumbariumų prieigų sutvarkymo klausimą. Po Rotušės aikštės gėlynų, Vilniaus gatvės, geležinkelio tvoros klaidų, Pastauninko parko išdarkymo, atėjo eilė ir Petrikaičiams. Tad Kretingos valdžios rinkėjai pirmiausia save ir turi kaltinti, kad rajono vairą patikėjo nepatyrusiems, neišbandytiems, juo labiau, autokratiškiems, nelinkusiems tartis su visuomene žmonėms.
Štai ir dabartinė valdžia, ypač jos viršūnė, savo veiksmais primena kaprizingų, aikštingų vaikų darželį. Juk dėl anksčiau išvardintų objektų statybos klaidų tiek meras Antanas Kalnius, tiek vyriausioji architektė Reda Kasnauskė kaltina ne save, nesugebėjus projektų pateikti visuomenei svarstyti, o… visuomenę. Kodėl ji esanti tokia abejinga, laiku neteikia savo pasiūlymų? O štai kai aktyvūs žmonės, sunerimę dėl kolumbariumų, su konkrečiais pasiūlymais kreipėsi į valdžią, ji į juos nusispjovė ir padarė savaip. Bet apie viską iš eilės.
Pradedant krikščioniškomis šalimis – Italija, Šveicarija ir kt., laidojimo kolumbariumuose tradicija greitai prigijo ir Lietuvoje. Visur čia pasilaidojimas grupinis, bet kiekvieno mirusiojo gerbimas praktikuojamas individualus. Tai atitinka ir šimtmečiais susiformavusiai lietuvių tradicijai lankant artimąjį palikti prie jo žvakelę ar gėlių puokštelę. Tad valdžiai buvo pateikti net trys eskiziniai šios tradicinės idėjos įgyvendinimo variantai. Tačiau, pradedant miesto seniūne Gintare Liobikiene su vyriausiaja architekte, po to prie jų prisijungus Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojai Violetai Turauskaitei bei merui, nutarta kretingiškius… atpratinti nuo individualaus gerbimo, kartu, matyt, ir išvis nuo kolumbariumų, pastatant visiems palaidotiems vieną bendrą postamentą. Minėtas valdžios „kvartetas“ nusigyveno net iki to, kad visiems melagingai, net Seimo nariui Antanui Vinkui, ėmė skelbti, kad kolektyviniam gerbimui artimieji… pritarė! Kai tuo tarpu artimųjų idėja pasvarstymui žmonėms net nebuvo pristatyta, t. y. nuo jų nuslėpta!
Pajutus šitokį grubų valdžios nesiskaitymą su visuomene, raštu buvo kreiptasi į Administracijos direktorių Egidijų Viskontą bei net tris kartus į Ekonominės plėtros ir ūkio komiteto pirmininką Romualdą Jablonskį, tačiau nesulaukta jokio poveikio, net oficialaus atsakymo.
Motinos dienai rekonstruotas kolumbariumų sektorius lankytojus pasitinka ant akmens-betono aikštelės nusileidusia „skraidančių lėkščių“ eskadrile. Matyt, šiuolaikinės valdžios ji buvo iškviesta tam, kad nuo žmonių įtūžio galėtų saugiai pasitraukti nebent į kosmosą, nes žemėje jos moralinės-teisinės nuostatos visiškai neatitiko žmonių lūkesčių.
Išėjusieji artimiesiems visada gyvi, net kelioms kartoms gyvas jų atminimas, kapinių pušyno žalumoje linkima jiems ramaus poilsio. Štai dėl ko ir kapinių generalinio projekto kūrėjai net neišdrįso darkyti šios gamtos-žmogaus vienovės – suprojektuotiems kolumbariumams be jokios pompastikos numatyta vieta tiesiog vejoje. Tad sunku net rasti neigiamą žodį vyr. architektės pasiryžimui išdarkyti įstatymu įtvirtintą projektų kūrėjų mintį, autorinį neliečiamumą. Kai jos pareiga yra kaip tik kontroliuoti projektų tikslų įgyvendinimą, ji draudžia net lentynėlių pastatymą ant kolumbariumų, o pati sau leidžia prieš tūkstančių žmonių valią padaryti tik savo verdiktą.
Bet ir ko neišsidirbinėti, už mokesčių mokėtojų pinigus laisvai lieti savo fantaziją, jei tam pritaria net „rajono galva“. Šiuo klausimu jis pasireiškia visa savo esybe. Po eilės straipsnių spaudoje, ne vieno kolektyvinio kreipimosi į jį, asmeninių vizitų į jo kabinetą, tenkinant jo užgaidą pateiktos peticijos su 18 parašų, puikiai žinodamas artimųjų nuomonę, kaip tikras autokratas, nuo gausiai susirinkusių žmonių kapinėse visa tai… nuslepia, aukštindamas tik dar architektės fantazijose beužgimstantį kolektyvinio gerbimo projektą. Ir po to visiems skelbia, kad artimieji tam… pritarė! Tai bent meras!
„Vyšnią“ ant šio absurdo spektaklio uždėjo pati V.Turauskaitė. Pavaduodama Administracijos direktorių, savo 2021-12-15 raštu ji užtikrino artimuosius, kad kolumbariumų klausimas bus sprendžiamas E.Viskontui grįžus į darbą. Tačiau, negerbdama net savo parašo, nelaukiant direktoriaus, slapčia nuo artimųjų forsavo vyr. architektės projekto įgyvendinimą. Po jau minėtų artimųjų veiksmų, kada į pašventintą kapinių žemę buvo įbestas vos pirmas kastuvas, pareikalavus A.Vinkui, buvo organizuotas pasitarimas. Jame šūsnimi artimųjų teisinių argumentų kalba V.Turauskaitė buvo taip prispausta, kad jai beliko tik pasižadėti jau įgyvendinamą projektą… vėl taisyti. Tad tai ir norisi šios jaunos, bepradedančios karjerą atsakingose pareigose darbuotojos paklausti: „ar taisymai bus atliekami iš Jūsų nuosavos kišenės?“
O artimieji savo idėjoje, patvirtintoje parašais, prašė tiek nedaug – ties palaidojimais ant žemės įrengti dekoratyvias groteles atneštoms žvakutėms ar gėlių puokštelėms vazelėje įtvirtinti. Tai būtų pačios minimaliausios ir tikrai žmones patenkinančios išlaidos. Gi dabar, savavališkai išdarkytą generalinį projektą tiražuojant 24 kolumbariumams, į balą bus išmesta keli šimtai tūkstančių eurų, o žmonės ir toliau keiks valdžią, kaip ir po šios rekonstrukcijos gerbimo atributus stato ir statys ties palaidojimais. Taigi, už tūkstančius eurų valdžia perka tik amžiną nesantaiką pašventintoje žemėje.
Taigi, po rekonstrukcijos apsilankę kapinėse buvome tiesiog priblokšti, pamatę valdžios „kvarteto“ tuščių ambicijų rezultatą:
1. Skirti tūkstantiniai pinigai išmesti į balą, nes artimieji gerbimo atributus kaip statė, taip ir stato monumento papėdėje ties pasilaidojusio pavarde;
2. Marguojantis akmens-betono grindinys – ir betikslis, ir prasilenkia su genprojektu, ir neskoningas;
3. Brangūs postamentai betiksliai, ardo architektūrinį vientisumą, ant jų padėklų sudegusių žvakių šūsnys, kaip po gero baliaus nebespėtos gerai išplauti lėkštės;
4. Visa artimųjų atnešta (net pakelta) atributika po stipresnių vėjų bus išpūsta į laukus, nes neišspręstas jos įtvirtinimas;
5. Prieš kolumbariumą sukrautos vazos su natūraliomis ir dirbtinėmis gėlėmis, žvakės ir skulptūrėlės, dar dabar ir visiems nusibodusios našlaitės sudaro tokį „miksą“, kad jau dvelkia ne pagarba, o pasityčiojimu iš mirusiųjų. O kai dar bus pastatyti suoliukai priešais architektės „altorių“, dominuojantis „sąvartyno“ įspūdis prieš kolumbariumą bus galutinai užbaigtas. O juk suoliukai sau vietos prašosi kaip tik arčiau palaidojimų, kur atvykęs senyvas žmogus galėtų mintyse pabendrauti ramiai ir betarpiškai su išėjusiuoju.
Vienas iš mūsų nelengvu, dar pokariniu laikotarpiu, visko trūkstant, organizavau „Laisvės“ vilnos audinių fabriko darbą, užtikrinant besikeičiantiems tūkstančiams kretingiškių duonos kąsnį. Kita gi, net 45 metus savo energiją. Sugebėjimus paaukodama tūkstančių kretingiškių gydymui. Taip pat, po nepriklausomybės atgavimo, esant kriziniam laikotarpiui, nemokamai, po darbo dar 10 metų išdirbo ir kaip farmacininkė, dalinant iš užsienio labdara gaunamus vaistus. Dabar daugelis mums brangių artimųjų, bendradarbių, draugų, pažįstamų ilsisi Petrikaičiuose, jų atminimas verčia mus nenurimti.
Albertas Gužauskas,
Buvęs (1961-1981 m.) „Laisvės“ vilnos audinių fabriko direktorius;
Vilhelmina Daugėlienė,
Lietuvos nusipelniusi gydytoja

 11,030 peržiūrų (-a)