Demokratiniais pagrindais grįstą politinę sistemą dažniausiai įsivaizduojame kaip decentralizuotą valdymą su kiek įmanoma labiau išvystyta savivalda bei žmonėms patogiomis viešosiomis paslaugomis. Tačiau per paskutinius 15-20 metų judame priešinga kryptimi. Kodėl?
Po Seimo ar Vyriausybės sprendimų sujungti ar optimizuoti įvairias tarnybas, komunikacijų specialistai mums pateikia biurokratinius paruoštukus esą naujovėmis siekiama tobulinti teisinį reguliavimą, kad jis būtų aiškus, nuoseklus, skaidrus, panaikintų galimybes skirtingai interpretuoti teisės aktų nuostatas, leistų užtikrinti efektyvų lėšų naudojimą bei skaidrumą.
Mažinam, optimizuojam, jungiam!
Visa tai, savaime aišku. Praleidi pro ausis ir ieškai paslėptos logikos. Mėgini aptikti stebuklingą nuorodą į autoritetingą šaltinį, kurią paspaudus, randi perskaityti, jog prasidėjo neskelbta biudžetinio sektoriaus revoliucija. Nes tai vyksta. Prasidėjo ne šioje Seimo kadencijoje. Atmintis siekia 2008-uosius, vadinamąją „Saulėlydžio“ komisiją. Vėliau pamatinis demokratijos principas „valdžia arčiau žmogaus“ fantastišku pagreičiu pradėjo tirpti. Liūdna, bet jis nyksta ir toliau.
Pradėkim nuo šviežių faktų. Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stotis pakeitė pavadinimą ir dabar vadinsis Greitosios Medicinos pagalbos tarnyba. Į vieningą GMP tarnybą, prijungiama penkiolika padalinių. Prijungimas vyko reorganizavimo būdu.
„Tūkstantmečio mokyklų“ reforma numato ugdymo įstaigų tinklo optimizavimą: mažosios mokyklos bus uždaromos arba sujungiamos. Sveikatos priežiūros sistemos reforma numato naujų juridinių vienetų „Sveikatos centų“ steigimą, apjungiant pirminės priežiūros centrus ir ligonines. Prieš kelis metus buvo sujungta Valstybinė miškų urėdija, Kelių direkcija, priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tinklas, stambinami regioniniai parkai, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba ir t.t.

„Nors šios permainos atrodo kaip chaotiški atskirų Seimo daugumų ir Vyriausybių sprendimai, matosi aiškus centralizavimo vektorius.“

Pavasario sesijoje Seimas patvirtino valstybės tarnybos pertvarką. Valstybės tarnybos reformoje taip pat numatytas optimizavimas, pavadintas valstybės tarnautojų kompetencijų ugdymu. Tam sukuriama Viešojo valdymo agentūra prie VRM.
Tokių ir panašių istorinių faktų šiandien galime pririnkti per akis. Juos sudėjus į vieną mozaiką, randame formalią priežastį švęsti: sukanka penkeri metai kaip vyksta paslaptinga biudžetinio sektoriaus reforma.
2018 birželio 29 d. priimti Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimai. 2020 m. gegužės 28 d. priimtas Viešojo administravimo įstatymo pakeitimas. Įstatymu „patobulinta“ viešojo administravimo įgaliojimų suteikimo tvarka bei įtvirtinti nepriekaištingos reputacijos ir kvalifikaciniai reikalavimai viešojo administravimo subjektų darbuotojams, kuriems yra pavesta atlikti viešojo administravimo funkcijas. Ir taip toliau.
Koks permainų vardiklis?
Ieškodami atsakymo, jį randame: “Lietuvoje yra vykdomos specifinės struktūrinės, centralizavimo prieiga pagrįstos reformos, kuriant Jungtinius paslaugų centrus”. Toliau – diegiamos e.paslaugos bei vieno langelio principas.
Viešojo sektoriaus bendrųjų funkcijų centralizavimo reforma neva siekiama „modernizuoti“ buhalterinės apskaitos, viešųjų pirkimų, personalo valdymo sritis, išgryninti viešųjų subjektų teikiamas paslaugas ir tobulinti specialistų kompetencijas vykdant paskirtas funkcijas. Esą pertvarkymu kuriami naujos viešųjų paslaugų kokybės standartai, efektyvios ir į rezultatus orientuotos valdžios institucijos, kurios teiks visapusiškai naudingas ir reikalingas viešąsias paslaugas piliečiams.
Dar Sauliaus Skvernelio Vyriausybė, kartu su Finansų ministerija 2018 metų vasario 7 d. įsteigė Nacionalinį bendrųjų funkcijų centrą (NBFC), kuris iš esmės atlieka panašų darbą kaip ir naujoji Viešojo valdymo agentūra prie VRM, įsteigta prie Ingridos Šimonytės. Toliau viskas jungiama ir apjungiama.
Esą NBFC steigimą padiktavo geroji užsienio šalių patirtis, reorganizuojant viešojo sektoriaus įstaigų vidaus administravimo funkcijas. “Tai yra puikus pavyzdys, kaip į esminių klausimų sprendimą įtraukus kompetentingus mokslo, verslo visuomenės, taip pat valstybės institucijų atstovus galima parengti ir pateikti Vyriausybei ekspertines rekomendacijas, objektyviai diagnozuojančias esamas problemas ir siūlančias įgyvendinamus sprendimus”, – teigiama ryšių su visuomene lozunge.
Ir toliau ši informacija papildoma svariais argumentais: “svarbu suprasti, kad suvaldytas valstybės tarnautojų skaičiaus augimas ir naujų įstaigų steigimas, padės optimizuoti finansinius išteklius ir gerinti veiklos vykdymo efektyvumą“. Šventai teisinga!
NBFC perduotos prestižinės patalpas Vilniuje, Geležinio Vilko g. 12. Įdarbinti apie 40 funkcionierių. Centras centralizuotai atlieka 142-ų valstybės įstaigų buhalterinės apskaitos ir personalo administravimo funkcijas. Centralizuojama ir daugiau bendrųjų funkcijų, įtraukiant teisines paslaugas, viešuosius pirkimus ir dokumentų valdymą. Centrui vadovauja Valė Kulvinskienė, kurios gyvenimo aprašyme įrašytos tokios eilutės: „Joniškio rajono savivaldybės administracijos direktorė“, „Lietuvos Respublikos Seimo nario Vitalijaus Gailiaus patarėja“.
Bet juk centralizacija siekia ne vien tik 2018 metus. Paminėjau „Saulėlydžio“ komisiją, kuri pradėjo veikti po 2008 metų Seimo rinkimų ir Andriaus Kubiliaus „naktinės reformos“. Po komisijos rekomendacijų, 2010 metais nustojo veikti, LDK laikus menančios struktūros – Apskričių administracijos. Po šios reformos iš politinio žemėlapio dingo tarpinė valdžia, kuri veikė kaip buferis tarp Vyriausybės ir vietos savivaldybių. Vietoj jų išdygo regionų plėtros tarybos, skirtos ES paramos regionų projektams įgyvendinti. Klaipėdos apskritis – trečia pagal dydį su beveik 330 tūkst. gyventojų.
Dar anksčiau – po 2000-ųjų dingo Valdymo reformų ir savivaldybių ministerija, kurios funkcijas perėmė VRM.
Nors šios permainos atrodo kaip chaotiški atskirų Seimo daugumų ir Vyriausybių sprendimai, matosi aiškus centralizavimo vektorius. Nepatogios funkcijos dažniausiai atitekdavo savivaldybėms, o patogios – centrinei valdžiai. Pavyzdys – socialinės paslaugos, švietimas. Valstybės įmonės tapo akcinėmis bendrovėmis. Kai kurios strateginės – iš dalies privatizuotos. Pavyzdys: energetika. Ministro Algio Čapliko laikais savo akimis teko matyti projektą iš dalies privatizuoti GMP tarnybą. Prieš 12 metų apie tai daug rašiau „Lietuvos žinių“ dienraštyje.
Ar centralizavimą lėmė ES direktyvos bei teisės aktų sinchronizavimas prieš stojant į Bendriją? Ne! Aš neradau nei vienos direktyvos, kurioje būtų juodu ant balto parašyta: „viską centralizuojam“. Tačiau sprendimai, tiek nacionaliniu, tiek ES lygiu visgi rodo šią nedemokratišką tendenciją.
Regionų komiteto balsas tyruose?
Europos sąjungos Regionų komitetą (RK) sudaro apie 340 narių, kurie atstovauja ES šalių regioninės ir vietos valdžios institucijoms. Dar 2008 ir 2012 metais RK pasakė maždaug tą patį, jog valdymą reikia ne centralizuoti, o decentralizuoti. 2009 m. Lisabonos sutartimi buvo sustiprintas subsidiarumo principas, o tai reiškia, jog buvo įtvirtinta regionų ir vietos savivaldybių stiprinimo kryptis. Tačiau mes matome, jog tikrovėje per beveik 20 metų, bent jau Lietuvoje viskas vyko ir vyksta atvirkščiai. Dar kartą klausiame kodėl?
Ar todėl, kad “viešąjį sektorių” ištiko kartų kaita ir buvę nepriklausomos Lietuvos universitetų auklėtiniai tiesiog nežino demokratijos abėcėlės arba nepamena istorijos? Ar todėl, jog pati ES politika staiga pasikeitė, o pokyčius esą padiktavo tokie faktoriai, kaip e. paslaugų atsiradimas, ekonominė krizė, pandemijos, ekstremalios situacijos, klimato kaita? Ar tai buvo remtasi kažkokiais moksliniais tyrimais, kurie įrodo, jog centralizuotas viešasis sektorius yra geriau už tą, kuris grįstas savivalda ir bendruomeniškumu? Ar tas tyrimas įrodo, jog centralizavimas yra teisėtas visuomenės poreikis, arba lūkestis, kylantis „iš apačios“, o centrinė valdžia tik atliepia tuos lūkesčius ir tenkina poreikius? Iš kur centrinė valdžia gali objektyviai žinoti gyventojų lūkesčius?
Kai pabiras valdžių iniciatyvas centralizuoti funkcijas bei valdymą sudedi į vieną dėlionę 20 metų retrospektyvoje, klausi savęs, gal blogai ieškojau to stebuklingo mokslinio darbo? Jokių viešai pasiekiamų studijų neradau, išskyrus vieną, distopinio žanro anglų rašytojo Aldous Huxley knygą.
Jei nėra jokios viešos studijos apie tai, iš kur tada kyla toks optimizmu grįstas tikėjimas, jog apjungtos sistemos veiks geriau? Kaip veiks tūkstantmečio mokyklos, kaip veiks sveikatos centrai? Taip, žmonės pripras prie naujovių, tačiau šiandien nėra atsakymų, kad tikrai bus geriau. Kol kas – vien tik optimizmu grįsti teoriniai modeliai, religinio pobūdžio teiginiai. Kaip galime tikėti, nežinodami kur einame, neturėdami aiškių atsakymų bei pasimetę viešųjų ryšių pudroje?
Kartenoje jau renkami parašai su reikalavimu nejungti vietos PSPC į suvienytą rajono sveikatos cenrtą. Ir tai tik pradžia!

 12,063 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes
One thought on “Kodėl vyksta viešojo sektoriaus centralizavimas?”

Comments are closed.

TAIP PAT SKAITYKITE