Valdžios susidomėjimas būsimos gamyklos statyba Darbėnų miestelio pakraštyje jautėsi labai didelis, tačiau apetitą pristabdė principinga Palangos mero Šarūno Vaitkaus bei Seimo nario Mindaugo Skritulsko pozicija. Kaip viskas vyko ir kokios prognozės? Apie tai „Švyturys“ kalbina Darbėnų seniūnijos bendruomenių iniciatyvinės grupės, kovojančios su pavojingos vandenilio ir etanolio gamyklos projektu Auksūdžio kaime, vieną iš lyderių Kęstutį Kulesių.

-Praėjo kelios savaitės po to, kai Darbėnuose įvyko bendruomenių atstovų susitikimas su investuotojais, ketinančiais šalia miestelio statyti chemijos pramonės gigantą, gaminsiantį vandenilį ir metanolį. Žmonės šioms naujovėms priešinasi, tačiau ką darysit, jei valdžia ir toliau lips žmonėms per galvas? Kokie pavojai slypi pastačius gamyklą? Ir kokiomis aplinkybėmis apskritai šis klausimas iškilo.
-Buvo pirmadienio vakaras, sausio 15 diena. Žmona Kretingos savivaldybės puslapyje rado informaciją apie tai, kad Darbėnuose gali atsirasti kažkokia gamykla. Iš pradžių galvojome, kad tai yra gerai, į rajoną ateina investicijos, bus sukurtos darbo vietos. Žodžiu, daug labai nesigilinome. Kitą dieną ryte nubudus, pradėjome suprasti, kad čia ne paprasta gamykla, o chemijos pramonės gigantas, didžiausia Baltijos šalyse ir Skandinavijoje. Ėmėme gilintis, domėtis. Ieškojome atsakymų į klausimus: kas čia per naujos technologijos? Ir kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Sausio 12 žiniasklaidoje buvo paskelbtas straipsnis apie būsimą gamyklą. Kai įsigilinome, supratome, jog nei Kretingos rajonui, nei Darbėnams ši gamykla neatneš jokios naudos. Nebus naudos visai Lietuvai, o juo labiau – pajūrio kraštui.
Atrodė kabai keista, kad pradedant savivaldybe, baigiant ministerijomis pasipylė raminimai, esą niekur neskubėkim, tai tik kelio pradžia, padarys Poveikio aplinkai vertinimą, viskas esą bus gerai. Kitaip tariant buvo mėginama pūsti miglą į akis, neva čia nieko tokio, nereikėtų dėl nieko pergyventi. Pradėjome konsultuotis su teisininkais, mėgindami rasti atsakymą, kokie čia procesai iš tiesų vyksta. Ir visi teisininkai mus nuleido ant žemės: turite tik 10 dienų. Ir jeigu per tas 10 dienų nesureaguojam, gali būti jau per vėlu kažką pakeisti. Sausio 16 dieną skambiname Darbėnų seniūnui. Jis vienas pirmųjų apie tai žinojo. Tai patvirtino ir Aplinkos apsaugos agentūra, nors seniūnas iš pradžių patį faktą neigė ir nesiruošė apie tai informuoti vietos bendruomenių.
Vyriausybės narių susidomėjimas būsimos gamyklos statyba taip pat jautėsi labai didelis. Tiesa, šiek tiek apetitą pristabdė principinga Palangos mero Šarūno Vaitkaus bei Seimo nario Mindaugo Skritulsko pozicija. Jie buvo pirmieji valdžios atstovai, kurie suprato, kokia grėsmė iškilo visam pajūrio regionui. Jie suprato, kad tokio chemijos giganto veikla regione sustabdys bent kokias investicijas į Palangos poilsio industriją. Tai bus reali kliūtis ir Kretingai augti, kaip potencialiai būsimai kurortinei vietovei.

Keistas „darbas“ su visuomene
-Kokie buvo jūsų pirmieji žingsniai, supratus, jog chemijos pramonės monstro atsiradimas pajūryje yra tiesiogine prasme mirties nuosprendis viso regiono ateičiai?
-Iš pradžių mes kreipėmės į Seimo narį Antaną Vinkų, jis susiskambino su meru Antanu Kalniumi, bendruomenės pareikalavo skubiai šaukti susirinkimą. Susirinkimas Darbėnų bendruomenės salėje buvo surengtas su tikslu atsakyti į susirinkusiųjų klausimus. Atvyko svečiai iš Vilniaus ir ėmė demonstruoti savo skaidres. Darbėnų gimnazijos salė buvo sausakimša. Salėje beveik 35 minutes laukėme, kada bus atsakyta į mūsų pateiktus klausimus. „European Energy“ atstovai į juos nesugebėjo atsakyti.
Prieš tai klausimai buvo išsiųsti tiek Kretingos r. savivaldybei, tiek Aplinkos apsaugos agentūrai, tiek „European Energy Lithuania“, UAB atstovams. Viso buvo pateikta 14 klausimų. Per susirinkimą Darbėnuose nebuvo atsakyta nei į vieną iš jų. Tačiau buvo akcentuota nauda, neva bus sukurta 40 darbo vietų. Tačiau specialistai ir ekspertai iš šalies mano kitaip, nes mes Lietuvoje neturime nei vieno specialisto, kuris galėtų šioje gamykloje dirbti. Kitaip tariant, tai būtų, greičiausiai iš užsienio komandiruojami žmonės, vadinasi gyventojų pajamų mokestis į Lietuvos biudžetą nebus skaičiuojamas. Dėl finansinės naudos taip pat yra daug abejonių, nes greičiausiai gamykla bus atleista nuo pelno mokesčio. Produkcija bus eksportuojama, vadinasi negausime ir pridėtinės vertės mokesčio. Taigi, kaip matome, šis projektas nenaudingas Lietuvai visomis prasmėmis. Nebent, kaip jie sako, prisidės prie Darbėnų aplinkkelio tiesimo.

Tarša, avarijos ir sprogimai?
-Bet juk pačios cheminės medžiagos, kuriomis disponuos gamykla yra labai sprogios ir nuodingos? Avarijų būta visame pasaulyje?
-Iš tiesų vandenilis yra labai sprogstanti medžiaga. Metanolis – taip pat labai pavojingas žmogui. Užtenka kelių gramų, kad žmogus apaktų, o 40 gramų – mirtina dozė. Šių medžiagų talpyklos būtų įrengtos ant žemės, o tai reiškia, kad poveikis aplinkai ar žmogui, tokioms medžiagoms nutekėjus, gali būti labai greitas. Mes nesuprasime kas atsitiko iki to momento, kai žalos padariniai bus jau negrįžtami.
Taip atsirado dar daugiau klausimų. Visų pirma jų deklaruojami vandens kiekiai – 274 000 kub metrų per metus neatitinka netgi jų pačių gairių. Poreikis realiai bus ženkliai didesnis, nes vanduo turės būti naudojamas ir aušinimui. Vienam kilogramui vandenilio pagaminti reikalingi 9 litrai aukščiausio švarumo gėlo vandens. Žiūrint į tuos skaičius matosi neatitikimai ką investuotojai deklaruoja ir kaip gali būti iš tikrųjų. Esame paskaičiavę, jeigu per tris metus iš grunto bus paimta apie milijoną kub. metrų vandens, aš jau nekalbu apie tai, kad Darbėnų gyvenvietė nebeturės gėlo geriamo vandens, gamybos proceso metu susidarys apie 85 tūkst. kub. metrų cheminiais junginiais užterštų nuotėkų. Negana to, Darbėnus nuo jūros skiria 12 kilometrų. Jei per 3 ar 5 metus bus sunaudojamas toks didelis požeminio vandens kiekis, į jo vietą iš jūros pradės skverbtis sūrus vanduo. Dėl to pasikeistų šuliniuose vanduo, jis taptų netinkamas gerti. Be to, pradėjus veikti galingam siurbliui, kuris trauks iš žemės vandenį, pradės keisti reljefas dėl ko gali susidaryti smegduobės, lūžtų žmonių namai.
Susipažinus su panašių gamyklų naudojimo istorijomis kitose šalyse, žinome, kad jose dažnai vyksta avarijos bei sprogimai. 2018 metais vienoje tokių gamyklų Norvegijoje kilo gaisras, o vėliau Skandinavijos šalis šios technologijos atsisakė. JAV, Pietų Karolinos valstijoje, po tokios gamyklos sprogimo, 18 kilometrų spinduliu nukentėjo arba pilnai sugriuvo gyvenamieji namai. Amerikoje tokia vandenilio gamyba įvardijama kaip nepasiteisinusi technologija, nes ji labai teršianti ir pareikalauja labai daug gėlo vandens išteklių. Jau dabar gėlo vandens trūkumą jaučia beveik viso pasaulio šalys, senka Baikalo ežeras, visiškai išseko Aralo jūra. Tiesa Danijoje jau pastatyta tokia pati gamykla, tačiau mažesnė. Bet kažkodėl iki šiol ji dar nėra paleista. Skirtumas dar ir tas, kad danai vandenilio gamybai ims vandenį iš nuotėkų rezervuarų, o Lietuvoje – iš žemės gelmių. Ir atiduosime savo vandenį greičiausiai už dyką. Klausimas paprastas, kodėl Danija savo vandens atsargas saugo, o Lietuva – ne?
Pasaulyje vyrauja nuomonė, jog iš tiesų vandenilio ir metalinio gamyba yra nesaugi. Pasaulio istorijoje per 50 metų žinome vos tris incidentus su atominėmis elektrinėmis. Tačiau vandenilio ir metanolio gamyklose incidentai kyla beveik kasmet.

Kodėl gyventojai kvailinami?
-Kaip šiame kontekste vertintumėte savivaldybės, mero ir kitų valdžios institucijų veiksmus? Kodėl į susidariusią situaciją buvo reaguojama taip keistai, lyg gyventojai niekam nerūpėtų? Maža to, jie kvailinami, jog neišmano inovatyvių technologijų ir bijo naujovių.
-Tas keistumas dėl kelių priežasčių. Kai vyko bendruomenių susitikimas su galimų investuotojų atstovai, viena moteris, buvusi salėje, mero paklausė: „o kiek jums kišenę nubyrėjo“. Meras, išgirdęs šį klausimą buvo priblokštas. Jo tiesioginis interesas buvo jaučiamas, nes jis salėje užėmė poziciją ne su žmonėmis, o priešais juos ir neuždavė „European Energy“ atstovams nei vieno konstruktyvaus klausimo. Susidarė įspūdis, kad jis žino visus atsakymus į klausimus. Vyriausybė, Ministrė pirmininkė, ministrai – suinteresuoti. Tačiau politikų gretose atsiranda vis daugiau blaiviai mastančių žmonių, kurie puikiai suvokia, kas gali nutikti. Įsivaizduokite, kas atsitiktų, jei priešiška valstybė į vandenilio gamyklą paleistų droną? Dauguma Lietuvos žmonių dabar į tai numoja ranka, esą tai toli ir manęs neliečia. Deja, tai palies kiekvieną Lietuvos gyventoją. Jei informacija yra teisinga, jei įsileisime šį projektą, ateis ir kiti panašūs. Jei mūsų šalyje atsiras 7 tokios gamyklos, iš Lietuvos nieko neliks. Bus išsiurbtas paskutinis geriamojo vandens sluoksnis. Pardavinėjame savo žeme, leidžiame kirsti miškus, galų gale atiduosime ir savo vandenį, vieną svarbiausių turtų, kuris ateityje gali būti brangesnis negu vandenilis.
-A.Kalnius prieš kelias savaites pareiškė stabdąs poveikio aplinkai vertinimo procedūrą? Ar tai nėra apgaulė?
-Teisingai pastebėjote, tai yra apgaulė. Galimai jis taip pasielgė nežinodamas. Yra išsiųsta ne viena užklausa tiek jam, tiek savivaldybei, tiek administracijos direktoriui. Iki šios dienos nėra nei vieno atsakymo. Žinoma, dar nepraėjo teisės aktais nustatyti terminai, per kuriuos reiktų atsakyti, tačiau, mūsų manymų tai nėra eiliniai darbotvarkės klausimai. Nesutinku, kad vietos valdžia turi tokią galią perlipti per žmonių galvas, kad pasišildytų savo kišenes. Tačiau aš taip pat neįsivaizduoju, kaip toliau jiems teks gyventi su savais rinkėjais, jei tokia gamykla Darbėnuose atsiras.
-Dėkojame už pokalbį

Autoriaus nuotr.
Kalbino Gintaras Mikšiūnas

 1,652 peržiūrų (-a)

96% LikesVS
4% Dislikes
3 thoughts on “Investicijos nelygu investicijoms. Ar pavyks darbėniškiams išgelbėti kraštą nuo chemijos monstro?”
  1. Saunuolis. Darbenai konkreciai atskleide galima korupcija. Siaip net siulyciau kreiptis i stt del galimo susitarimo nes tikrai viskas akivaizdu buvo kas ka atstovauja

Parašykite komentarą

TAIP PAT SKAITYKITE