Norime būti matomi ne tik rajono, bet ir regiono mastu

Nuo šių metų rugpjūčio 1 d. Salantų kultūros centro vadovo pareigas pradėjo eiti Aurimas Rapalis. Tačiau šioje kultūros įstaigoje jis nėra naujokas, trejus paskutinius metus dirbo renginių organizatoriumi, aktyviai dalyvavo Salantų krašto kultūriniame gyvenime.

Salantų kultūros centro vadovas sutiko atsakyti į kelis „Švyturio“ klausimus.
-Esate salantiškis, koks buvo jūsų kelias į kultūrą, kokie buvo pirmieji Jūsų darbai?
-Salantų kultūros centro vadovo pareigas einu nuo šio mėnesio pradžios. Pirmas darbas, į kurį puoliau stačia galva – miesto šventės organizavimas. Tai tikrai buvo nemenkas iššūkis. Gerai, kad šią įstaigą žinau iš vidaus, nes prieš tai trejus metus dirbau renginių organizatoriumi.
Esu tikras salantiškis, čia gimiau ir užaugau. Tai miestas, kuriame jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. Visos vietos žinomos: istorija, kultūros paveldas, gamtos objektai, žmonės. Tie ryšiai su šiuo kraštu yra išjausti. Pats esu pirmojo tarpukario laikų Salantų viršaičio proanūkis. Tuo pačiu tai yra ir iššūkis dirbti, nes, kaip sakoma patarlėje, savame krašte pranašu nebūsi. Bet einu drąsiai, iš širdies norisi pateisinti lūkesčius.
-Kodėl kilo mintis dalyvauti konkurse į Salantų kultūros centro direktoriaus pareigas?
-Tiesiog neturėjau kito kelio, kadangi renginių organizatoriaus marškinius, manyčiau, buvau jau išaugęs. Per paskutinius trejus metus kultūros centre, einant renginių organizatoriaus pareigas, būnant įvairiausių projektų vadovu – pavyko pritraukti nemažai lėšų iš Lietuvos kultūros tarybos, kitų fondų. Buvo aišku bei žinoma, kokiu keliu eiti.
-Tai kažkokių kardinalių pokyčių Salantų kultūros centre neturėtų įvykti, nes žinote ką darote?
-Pokyčių, žinoma, bus, bet viena kryptis aiški – naujų, tęstinių projektų rengimas, įgyvendinimas. Mūsų pačių turimos lėšos kultūros renginiams yra labai nedidelės. Toks nedidelis kultūros centras, kaip mūsų, tiesiog privalo pritraukti daugiau lėšų iš kitų šaltinių, jeigu norime sukurti kuo profesionalesnį ir kokybiškesnį kultūros produktą. Eidami šiuo keliu galime būti matomi ne tik rajono, bet ir regiono mastu.
Pastaraisiais metais įgyvendiname projektą „Praeities atspindžių beieškant: Salantų krašto kultūros paveldo sklaida“. Tai įvairius krašto kultūrinius sluoksnius aktualizuojantis projektas: nuo senovės kuršių genties, tarpukario, žydų istorijos, dvaro iki šių laikų. Šiais metais Valstybės dienos proga surengėme styginių kvarteto koncertą, kuriame prisimintas Salantuose gyvenęs čekų kilmės muzikas Jozefas Eduardas Mašekas.
Salantai – savo kultūros paveldu ir istorija – turtingas kraštas. Galima vieną po kito iš praeities traukti įdomius dalykus, aktualizuoti ir pasitelkus šiuolaikiškas formas juos pateikti. Vienas paskutinių šio projekto darbų – gatvės meno dirbtuvių rezultatas – reikšmingų, įdomių Salantų istorinių vietų, lankytinių objektų žemėlapis ant autobusų stoties pastato sienos. Pristatymo metu tarpukario dvasią kūrė ir atmosferą stiprino pučiamųjų seksteto „Brass Bravo“, Liudo Mikalausko ir Egidijaus Bavikino atliekama charakteringa tarpukario šlagerių programa „Onyte, einam su manim pašokti“.
-Kur mokėtės, ką esate baigęs?
-Baigiau Klaipėdos universitete filologijos ir etnologijos studijas. Todėl man svarbi – etninė kultūra. Bendravimas su tokiais puikiais dėstytojais kaip prof. Rimantas Balsys, suteikė daug gilesnį supratimą apie etninę kultūrą. Ieškodami šių dienų visuomenei patrauklių formų, galime žmonėms priminti ir mitologiją, ir tautosaką. Prieš metus vyko gyvosios istorijos renginys ant Imbarės piliakalnio, kuriame padavimai apie Imbarę atgimė profesionalių aktorių balsais, o renginio kulminacija tapo padavimo apie Imbarę incenizacija – ant šiaudais aprištų medinių stulpų degančios bačkos su šalia stovinčiais pilies gynėjais. Manau, galime rasti būdų kaip prikelti senus dalykus ir juos pateikti profesionaliai bei įdomiai.
Esu pakankamai aktyvus visuomenininkas. Dar 2015 metais įkūriau VšĮ „Ceklio kuršiai“, kuri užsiima laisvės kovų atminimo įamžinimu, kuršių genties rekonstrukcija. 2020 metais Salantuose įkūriau edukacines erdves – „Partizanų troba“.
Baigus studijas, reikėjo semties patirties, tad įkurus „Ceklio kuršius“ tai labai pagelbėjo. Jei 2015 metais nebūčiau įkūręs šios visuomeninės organizacijos, šiandien šioje kėdėje, turbūt, nesėdėčiau. Juo labiau visa visuomeninė veikla buvo susijusi su šiuo regionu, su Žemaitija. Čia mano kraštas ir aš noriu, kad jame būtų gera gyventi.
-Kalbėjote apie Imbarės gyvosios istorijos renginį. Šiais metais jo nebuvo, ar jis bus atgaivintas?
-Taip. Kitais metais bandysime grįžti ant šio piliakalnio. Nematomi darbai jau vyksta. Norėčiau, kad renginys gyvuotų, plėstųsi, taptų gražiu Kretingos rajono ir viso regiono kuršiškąjį paveldą reprezentuojančiu renginiu.
Mano tikslas – ugdyti visuomenę, žinoma, ieškant būdų kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp įvairių žiūrovų skonių. Renginiuose norisi daugiau profesionalumo ir to sieksiu. Todėl norėtųsi pasitikėjimo tuo ką mes kuriame, nes kultūra nėra vien tik pramogų kūrimas. Norisi kasdienio ar bent jau dažnesnio kultūrinio gylio pajautimo ir drauge jį su kraštiečiais puoselėti, branginti, saugoti. Tikiuosi, kad ateityje pasiūlyta kūrybinių iniciatyvų įvairovė, profesionalaus meno sklaida padės praplėsti kultūrinės raiškos lauką, ugdys ir keis klausytojų – žiūrovų skonį, aktyvų vietos bendruomenės ir miesto svečių įsitraukimą į kūrybines veiklas, stiprins vietos identitetą, griaus stereotipinį provincijos – kaip populiariosios kultūros vartotojos įvaizdį.
-Kokie projektai artimiausiu metu numatomi Salantuose bei miesto apylinkėse?
Rugsėjo 22 d. Salantų kultūros centre bus rodomas Alytaus miesto teatro spektaklis „Žydiška gatvelė“. Spektaklis paremtas lietuvių ir žydų folkloru, o komiškos gyvenimo scenos, lydimos liaudies humoro ir autentiškų žydų šokių ir dainų kurs spalvingą dviejų tautų ilgamečio sugyvenimo paveikslą. Spalio 31 d. ant Gaidžio kalno vyks „Ilgių vakaras“ su kanklininkės Žemynos Trinkūnaitės ir multinstrumentalisto Donato Bielkauso koncertu. Mitologine dvasia alsuojančiame apšviestame kalne prisiminsime senuosius probočius, atgulusius šalia esančiuose pilkapiuose dar prieš 3000 metų.
-Vasarą vyksta daug kaimų ir miestelių švenčių. Organizatoriai stengiasi pritraukti dalyvių dėmesį įvairiomis pramogomis bei žinomais atlikėjais. Tačiau tų švenčių scenarijai iš metų į metus nesikeičia. Ar juose turėtų būti permainų?
-Kolegoms, tiek pačiam sau norėčiau palinkėti organizuojant renginius paieškoti savito identiteto, kuo mes galime būti išskirtiniai. Žinoma, renginio sėkmę lemia ne tik finansai bet ir kūrybiškumas. Linkėčiau, kad tos šventės nebūtų vien tik klišinės, kad atrastume kažką tokio savito, įdomaus.
Yra įvairių pavyzdžių. Vieni pasirenka savitą kryptį, kiti eina tuo lengviausiu keliu. Per paskutinius trejus metus, kai dirbau renginių organizatoriumi, be įprastos vakarinės miesto šventės dalies, į švenčių programas stengdavomės įtraukti kažką naujo.
-Ar didelis Jūsų kolektyvas? Kiek turite meno kolektyvų?
– Tai nėra didelis kolektyvas. Meno kolektyvų Salantų kultūros centre yra apie 10. Kultūros centro veikla vietos bendruomenės dažniausiai vertinama pagal tai, kiek ir kokių vyksta renginių. Tad norisi praplėsti kūrybinių, idėjų generavime, įgyvendinime dirbančių žmonių ratą. Norėtųsi sustiprinti ir skyrius, kad nebūtų didelės atskirties, susiskirstymo, kad visi kartu dirbtume Salantų kraštui. Tad vienas iš prioritetų – kultūros centro kolektyvo darbinio klimato gerinimas, kūrybinės, organizacinės komandos kompetencijų stiprinimas.
Neįsivaizduoju kultūrinio darbo be vietos bendruomenės pagalbos, gražaus ir šilto bendravimo su ja, tad vienas iš netolimos ateities siekių – inicijuoti Salantų miesto bendruomenės suaktyvinimą, atnaujinimą.

 2,819 peržiūrų (-a)